KAILIŲ HUSARAS

Ieva 2006 Lapkritis
Irena Kamičaitienė

Mečislovas Subelis, “Karališko tigro” savininkas, truputėlį primena husarą – toks impulsyvus, visada pasirengęs netikėtam poelgiui, visada išskirtinai galantiškas. Vieną sekundę jis gali šnekėti apie Valpurgijų naktį, kitą – žavėtis jau suaugusiomis dukromis, o trečią – kvatotis į telefono ragelį. Arba daryti viską vienu metu ir dar spėti meiliai pakilnoti prašmatnius kailius.

Pirmiausia papasakokite, kas nauja odinių drabužių madoje. Kokie kailiai šiemet madingi?

Šio rudens hitas – trumpas įliemenintas odos švarkelis. Kaip ir ant visų podiumų, madingas husariškas stilius, platūs diržai didelėmis sagtimis, pridėtinės kišenės, naudojama daug mažų blizgių sagučių, spaudžių. Siluetas orientuotas į 7-ąjį, 8-ąjį dešimtmečius – karaliauja absoliutus moteriškumas ir elegancija. Spalvos – santūri aukso, visi rusvi, rausvi, perlo atspalviai, vario dekoracijos. Taip pat labai įdomi mėlyna, pereinanti į violetinę, baklažano spalvą. Ir, žinoma, juoda.

Pastebėjau, kad “Karališkame tigre” nėra nė vieno lietuviško gaminio. Lietuviai nemoka išdirbti kailių?

Moka, bet ne taip minkštai, plonai ir kartu tvirtai, kaip, tarkim, italai. Ne kartą teko lankytis Italijos mieste Solofroje – ten yra 10 ar 15 galingų odos perdirbimo fabrikų, kiekvienas dydžiu prilygtų mūsų provincijos miesteliui. Technologijos – brangios, tradicijos – šimtametės. Vidury miesto dar stovi bronzinis paminklas, kuriame žmogus rankomis išdirba odos gabalą. Užtat Lietuvoje stipri chemijos pramonė, pavyzdžiui, prancūzai audines veža dažyti į Vilkaviškį.

Kasmet vykstate į pasaulines parodas Milane, Paryžiuje atsivežti naujų kolekcijų. Kas atrenka drabužius Jūsų parduotuvei?

Vienvaldiškai – aš. Veiklos pradžioje savo skoniu nelabai pasiklioviau, tada pasitikėjau gamintojų rekomendacijomis. Oi, kiek teko perbristi prastesnių rinkų – Turkijos, Korėjos, Čekijos, Sirijos, – kad ateičiau iki tikrai geros kokybės italų, prancūzų, suomių, anglų, ispanų, olandų gaminių. Dabar esame įgiję garsių vardų pasitikėjimą: „Christian Dior“, „Nina Ricci“, „Salvador Dali“. Patyriau gundymų apsiriboti vieno ženklo vardu, bet galiausiai nusprendžiau, kad „Karališkame tigre“ bet kuris pirkėjas turi rasti sau drabužį. Taigi renku kolekcijas mažiausiai iš 30 gamintojų. Turiu nuostabių lengvučių sabalo kailinių už 60-70 tūkst. litų. Puikių kašmyro, moherio, angoros paltukų subtiliomis lapių apykaklaitėmis už 3-4 tūkst. litų. Turiu itin moteriškų prancūziškų rankomis iki blizgesio nupoliruotų apsiaustų už 2-3 tūkst.litų. Itin madingų itališkų pompastiškų, beveik pereinančių į kičą, – užtat tiesiai nuo podiumo! – puspalčių už 5-9 tūkst. litų, bet turiu ir praktiškų avikailių už tūkstantį pusantro. Taip pat jaunimo liniją, kur kaina sukasi apie 800-1000 litų.

Jūsų pirkėjai turbūt gana įvairūs?

Įvairūs, bet aš jų nerūšiuoju pagal kišenės gylį. Dažnai pastebiu, kad toks pirkinys – tai meilė. Kailiniai juk ne vien termoso funkciją atlieka – jie yra tam tikra investicija, požiūris į save, į kitą. Daug kartų pastebėjau, kad kailinius apsivilkęs žmogus ima labiau pasitikėti savimi. Neseniai lankėsi močiutė, kuri už sutaupytus pinigus padovanojo vaikaitei paltą, – ji norėjo, kad merginai būtų gera. Arba dažnai ateina vyrai, kurie perka kailinius mylimoms moterims. Ir man tai labai gražu. Perka žymūs politikai, garsūs verslininkai, Lietuvos ir užsienio žvaigždės… štai garsi lenkų dainininkė Marilia Rodovič prieš savaitę iš katalogų užsisakė penkis daiktus.

Ir per kiek laiko atkeliauja užsakymas?

Suomiai pagamina greičiausiai – per dvi pustrečios savaitės. Daugiausiai laiko reikalauja italai – jiems mažų mažiausiai reikia mėnesio. Beje, šis terminas visai nepailgėja, jei drabužis užsakomas pagal konkrečios figūros matmenis.

Leidžiate derėtis dėl kainos?

Mūsų kainos ir taip žemesnės nei Vakarų Europoje. Kai pateksime į EU zoną, jos būtinai pakils. Tačiau derėtis – jei perkama parduotuvėje, o ne iš katalogų – vis tiek leidžiu. Pastebiu, kad žmogui taip maloniau, jis irgi pasijunta šiek tiek šeimininkas. Tačiau, aišku, nuolaidos turi ribas – juk žinau, kiek sau galiu leisti.

Kodėl “Karališką tigrą”, prabangių kailių ir odinių drabužių saloną, paslėpėte Pašilaičiuose? Kodėl neįsikūrėte centre, senamiestyje?

Prieš aštuonerius metus prie vadinamojo „Juozapo“ pastato driekėsi eilės! Tai buvo labai madinga, sėkminga, aktyvi vieta. Be to, aš visada turėjau stiprų savininko jausmą – netroškau patalpų nuomotis, norėjau nusipirkti. O „Juozape“ kaina vis dėlto buvo ne „centrinė“, taigi daugiau pinigų liko verslui plėtoti. Manau, pasielgiau teisingai. Štai šalia įsikūrusiai „Dolitai“ irgi gerai sekasi. Klientai mus puikiausiai susiranda.

Iš kur kilęs toks prašmatnus įmonės pavadinimas?

Pavadinimą sugalvojau aš – ir labai greitai. Galima sakyti, jis gimė pats: kai atidariau parduotuvę, kaip tik buvo Tigro metai. Be to, man labai patinka šis gyvūnas. Laisvas, stiprus, gražus, iš nieko nelaukiantis pagalbos. Verslo dėsniai juk irgi panašūs. čia reikia būti kietam. Kai ateini į rinką, patenki į juodos konkurencijos, pavydo mėsmalę. Kartu su manimi panašų verslą pradėjo tūkstančiai. O išliko vienetai. Rinkos dėsniai iš pradžių tiesiog šokiruoja, kartais būdavo baisu žiūrėti, kokiais būdais žmonės bando įsitvirtinti – ir ne tik versle. Verslininkui sielą tenka paslėpti labai giliai. O dar reikia nesėdėti rankų sudėjus, ieškoti, be galo atkakliai verstis, puoselėti idėją, ieškoti įdomybių. Jei turi stuburą, nenulūši, kad ir visas pasaulis prieš tave atsisuktų. Aš padalijau pasaulį į padorius ir nepadorius žmones. Kartais matydamas niekšą elgiuosi husariškai – nenaudingai, nepabijau pasirodyti neelegantiškai, negražiai, šiurkščiau pasakyti. Juk žmoniškumą reikia kažkaip ginti.

Ir kam Jums reikėjo iš inžinieriaus kėdės lįsti į tokį sunkų kailių verslą? Gyventumėt sau dabar ramiai, kaip visi…

Štai dabar galėčiau pripūsti „arabų“, kad tuos kailius be galo myliu, gyvent be jų negaliu… Bet aš tiesiog vaikystėje norėjau būti zoologu, braidžiojau vienas po miškus, fotografuodavau gyvūnus, jų pėdsakus. Prisimenu, kartą iš laidynės šoviau į zylę – iki šiol man dėl to skaudu. Sąžiningai sakau, niekada negalėčiau medžioti.

Bet juk visi tie gyvūnėliai Jūsų parduotuvėje kadaise irgi buvo gyvi.

Sutinku tik dėl vieno – žiaurumo neturi būti. Bet gamtos įstatymų nepakeisi. Mes esame mėsėdžiai, turime tai pripažinti. Natūralus kailis išgelbėjo žmogų prieš milijoną metų, išgelbės ir dabar. Pažiūrėkite į mergaitę su sintetiniu paltuku, kai lauke 20 laipsnių šalčio, kai siaučia šaltas vėjas. Kur šaltis, ten ligos, liūdesys. Taigi vis tiek kailiniai – dėl žmogaus. Be to, kailiai taip gražu. Jei kada nors atsiras audinys, toks pat elastingas, toks pat šiltas, toks pat gražus, aš pirmas būsiu už tai. Bet juk kol kas neatsiranda.

Ant “Karališko tigro” sienos kaba dviejų Jūsų dukterų portretai. Gražina studijuoja menotyrą Londone, Agnė – ekonometriją Olandijoje. Nenorėjote, kad jos tęstų Jūsų veiklą?

Labai norėjau, labai. Ir nesubtiliai užsimindavau, ir griežtesnių klausimų užduodavau. Paskui supratau, kad meilė ne tam, kad vaiką prie savęs laikytum. Jos turi pasitikėti savimi, būti savarankiškos, gyventi dėl savęs, ne dėl manęs. Jos stiprios, nuoširdžios, labai jomis džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Jos niekada manęs nenuvylė.

Kokius drabužius pats nešiojate?

Pagal gyvenimo tempą man labiausiai tinka suomiški odiniai drabužiai: klasikiniai, lengvi, praktiški, patogūs ir ilgaamžiai. Turime nuostabaus vyriško asortimento, nė kiek nenusileidžiančio moteriškajam. Briedžių odos paltai su audinės kailio pamušalu, striukės „Aliaska“ su natūraliu lapės kailiu, vandens nepraleidžiantis, bet kvėpuojantis teflonas su ėriukų pamušalu…

Taip įkvepiamai pasakojate. Kailių verslas – jausmingas malonumų pasaulis ar vis dėlto pinigų galia?

Aš žiūriu į jį kaip į grožio bei malonumų pasaulį, bet kartu nepamirštu, kad tai investicija. Kailiai – prabangi prekė, ji, kaip ir briliantai, turi išliekamąją vertę. Tai yra tikri dalykai, kuriuos turėdami džiaugsitės ne vienus metus. Jei jau susiruošėte pirkti kailinius, vadinasi, galų gale pamilote save.