Ieva 2011 Vasaris
Ugnė Ranevskytė
Žmogus, kuris tiki savimi, kitais, savo svajonėmis ir idealais. Jų siekia, jais seka – ne bet kaip, o aistringai mylėdamas gyvenimą. Dainuojantis verslininkas, kailių salono “Karališkas Tigras„ savininkas Mečislovas Subelis mano: svarbiausia gyvenime ne pinigai, o žmogus.
Esate sėkmingas verslininkas, jūsų įkurta įmonė „Karališkas Tigras“ jau dvylika metų klesti Lietuvos kailių rinkoje. Prieš kelerius metus vėl pradėjote dainuoti – esate dainavęs su aukščiausio lygio profesionalais didžiosiose Lietuvos scenose. Kokia jūsų sėkmės formulė?
Kas yra sėkmė? Talentas, išsilavinimas, atkaklumas. Sėkmė bet kurioje srityje aplanko tada, kai žmogus turi talentą, jį lavina ir tai daro atkakliai. Svarbiausią vietą šioje formulėje užima būtent atkaklumas. Juk kiek pasaulyje yra talentingų ir išsilavinusių žmonių, nesugebėjusių savęs realizuoti – pritrūksta jėgų, laiko, pasiryžimo. O atkaklusis siekia tikslo ir galiausiai turi rezultatą. Kartais tokie pasiekia ir daugiau: juk kaip dažnai Dievo apdovanotieji tenkinasi tuo, ką turi, – jiems nieko nereikia daryti, jiems jau duota. Dievas man suteikė galimybę dainuoti. Tai viena didžiausių mano gyvenimo aistrų. Scenoje dainuodamas iš širdies, dainuoji gyvenimą. Kelioms minutėms atveri sielą ir auditorijai dovanoji savo širdį.
O sėkmingo verslo paslaptis paprasta – reikia daug dirbti ir tikėti savo veiklos prasmingumu. Mylėti. Gerbti darbuotojus ir klientus. Dauguma mano darbuotojų, atėjusių prieš dvylika metų – nuo pirmų dienų, tebedirba – labai džiaugiuosi. Džiaugiuosi ir rūpinuosi kiekvienu klientu. Kiekvienais metais su darbuotojais lankomės Milano, Paryžiaus, Barselonos kailių parodose, kur kruopščiai atrenkame naują kolekciją. Jau tada renkame ne šiaip, o iš anksto galvodami apie konkrečius, ilgamečius salono klientus – tokių turime daug. Galvojame ir apie naujus klientus – atvežame kailinių skirtingų tipų moterims. Jei salone žmogus randa jam patinkamą, tačiau ne tos spalvos ar faktūros, jo dydžio neatitinkantį drabužį, užsakome tokį specialiai tik jam – iš Prancūzijos, Italijos, Suomijos ar Ispanijos. O pardavimo kainą siūlome perpus mažesnę nei juos galima būtų įsigyti Paryžiaus, Milano, Maskvos ar Niujorko salonuose – tai leidžia sėkmingi ilgalaikiai ryšiai su užsienio gamintojais. Kita svarbi rūpesčio klientu dalis – nuoširdus darbuotojų bendravimas. Nes svarbiau už pinigą yra žmogus. Jei nori turėti stabilų ir švarų verslą, turi gyventi be pavydo ir mokytis.Gyvenime didelę vietą užima materialūs dalykai, kūniški malonumai, tačiau jei turi tik tai, pabaigoje laukia nusivylimas. Nes sąžinė turi ribas. Kas tą ribą peržengia, pinigų gauna daug, bet jie uždeda šarvo tvirtumo kaukes ir tokie žmonės lieka,Mažojo Princo žodžiais, vieniši. Vieniši tarp žmonių. Tai veda į skausmingiausią vienatvę. Tokie pinigai neatneš laimės. Aš– menkas kapitalistas... Netgi visai ne kapitalistas. (Juokiasi.)
Toks požiūris – netipinis.
Jį įskiepijo mano senelė. Vaikystėje vasaras leisdavau ne pionierių stovyklose, o toli toli kaime, dviese su senele. Mačiau, kaip ji gyveno. Kilusi iš dvarininkų, jauniausia iš šešių seserų, nuo ryto iki vakaro tris mėnesius ji dovanodavo man grynąją išmintį. Ji buvo griežta, bet kartu aš, vaikas visada jausdavau jos meilę, pagarbą, pasitikėjimą ir rūpestį. Ji analizuodama pasakodavo istorijas iš praeities. Kai juos norėjo išvežti į Sibirą, subėgo visi kaimai, iš valsčiaus atvažiavo komisaras – visi, pas juos dirbę. Žmonės neleido išvežti. Ji gerbiama iki šiol. Tokiais pavyzdžiais senelė įkalė man į galvą: su artimiausiais žmonėmis reikia gyventi ne šiaip – juos reikia gerbti, vertinti. Ne tik šeimą, artimuosius– taip pat žmones, su kuriais dirbi. Tie, kurie tau dirba, padeda tau išgyventi, tad juos ypač reikia vertinti. Dvarininko privilegija – ne pinigai, o garbės žodis. Ir aš gyvenu tais pačiais principais – negaliu nuvilti trijų dvarininkijos herbų, kuriuos paveldėjau. (Šypsosi.) Todėl ir namą pasistačiau ten, kur gimė mano protėviai, tėvai, aš ir mano vaikai...
Senelė dirbo labai daug: paveldėjusi plikas žemes, savo rankomis sukūrė visą ūkį, visą gerovę – ir sau, ir tiems, kurie jai dirbo. Kai pagalvoji, reikia tiek mažai: kiekvieną dieną padaryti tik šiek tiek – vienu procentu daugiau, ir po metų jau turėsi 365 procentais daugiau. Kad atsisuktum ir pažiūrėtum – tie, su tavimi pradėję žengti, atsilikę kažkur toli. Tik todėl, kad kasdien padarei ką nors tik vos vos, tik
Pozityvus žmogus į pranašesnį žiūri kaip į mokytoją. Negatyvus – su pavydu šiek tiek geriau. Tave skatino tikslas. Tie, kurie nori rezultato čia ir dabar, klysta. Čia ir dabar reikia gyventi ir mylėti – darbą, gyvenimą, žmones, žmogų, save.
Tas berniukas užaugo, užaugo ir paties vaikai... Ar dukrasauklėjote tokiais pat principais?
Žinoma. Esu toks, koks esu, ir stengiausi perduoti savo vaikams tai, kuo tikrai tikiu. Tėvai, seneliai – žmonės, kurie yra šalia, yra gyvas pavyzdys augančiam vaikui. Būtent gyvas – auklėti reikia ne žodžiu, o pavyzdžiu. Maža sakyti vaikams, ką daryti, reikia daryti pačiam. Vaikų auklėjimas – pirmiausia savęs auklėjimas. Dabar, kai dukros suaugusios ir gyvena savo gyvenimus, didžiausias mano džiaugsmas– jų sėkmė, ji mane įkvepia. Jų gyvenimas įdomus ne tik todėl, kad jos baigė geriausiai ir geriausius mokslus užsienyje, viena gyvena Italijoje, kita – Šveicarijoje, dirba rimtus ir įdomius darbus pasaulinio meno ir ekonomikos sistemose, bendrauja su garsiais žmonėmis, važinėja po pasaulį. Svarbiausia – jos daro tai, kas joms patinka, ko nori širdis.
Nesu tobulas žmogus, nesu idealus ir tėvas, nors labai stengiuosi. Tik myliu gyvenimą. Gyvenu taip, kad kiekviena diena būtų vienintelė, nepakartojama ir prasminga. Gyvenu aistringai. Juk aistra gali būti ne tik vyro ir moters santykiuose. Aistringai gyventi – daryti viską su meile. Ir kovoti – plaukti prieš srovę.
Tačiau Rytų filosofija teigia, kad reikia atsipalaiduoti ir leisti save nešti gyvenimo srovei...
Pasakysiu kaip žvejys: pasroviui plaukia tik padvėsusios žuvys – pilvu į viršų. Jei turi tikslų, turi eiti prieš srovę. Jei turi mintį, idėją, svajonę, plaukdamas pasroviui jos neįgyvendinsi. Lėktuvas ir paukštis gali pakilti tik prieš srovę. Žinoma, jei turi sparnus. Jei sparnų neturi – srovė tave nuneš. Jei turi – pakilsi virš jos. Tai – kova su srove.
Tačiau ar liepsnojanti aistra visame kame negali vieną dieną sudeginti?
Ugninis karštis, kaip ir ledinis šaltis – kraštutinumai. Tai nėra teisinga. Visame kame turi būti harmonija. Žmogus gimsta su protu ir širdimi. Teisus buvo rusų aktoriaus Olego Jankovskio įkūnytas Baronas Miunchauzenas: „Šypsokitės, protingu veidu daromos didžiausios pasaulio kvailystės.“ Šypsokitės, tai – pozityvu. Aistra – pozityvu. Pozityvus žmogus į pranašesnį žiūri kaip į mokytoją. Negatyvus – su pavydu. O iš pavydo vystosi neigimas, kerštas, niekšybė. Pamažu pas mus niekšybė tampa norma. Nesutinku! Klysti žmoniška, daryti niekšybes – ne. Nepakantumas niekšybei verčia stoti į kovotojų gretas. Didžiausias žmogaus laimėjimas – kova su savimi. Proto ir jausmų, sąmonės ir pasąmonės balansas. Pagal Merfį, kad sąmonė galėtų pasąmonėje sodinti daigus ir auginti, ir atvirkščiai. Tada ir gali pajusti meilę bei aistrą gyvenimui. Tada ir dirbi su širdimi.
O kaip tą proto ir jausmų balansą pasiekti?
Yra vienas žodis: tikėjimas. Tai didžiausia laimė. Tai suteikia viltį. Tikėjimas, viltis, meilė. Svarbiausias dalykas gyvenime – išsaugoti, išlaikyti, puoselėti juos. Ir turėti tvirtą vertybių skalę. Žmogus turi turėti idealus ir būti jiems ištikimasŠeimoje ir kitur. Žmonės suaugo su kaukėmis – galybe kaukių kiekvienam gyvenimo atvejui. Ateiti į darbą su viena kauke, pas draugus – su kita, namo – su miela kauke, nors tuo pačiu metu pašonėje – meilužė, pas kurią einama su kita kauke... Žmonės nėra patys savimi. Tačiau norėdamas pasiekti visišką atvirumą su kitais, pirmiausia turi būti atviras sau. Atvirai paklausti savęs, ko nori iš gyvenimo, ir to siekti. Atkakliai, su meile gyventi visavertį aistringą gyvenimą. Ir perduoti tai vaikams. Juk jie – ateitis. Jie – mūsų pratęsimas. Kai tai suvoki, atsiranda ir drąsa gyventi žinant, kad esi mirtingas.
Toks tikėjimas yra laimė. Iš kur toks pasitikėjimas savimi?
Aš tikiu Dievą. Patikėkite, Jis tikrai yra. Kadaise gyveno ir Jėzus, kuris įteikė tikėjimą žmogui žmogumi ir gyvenimu. Manau, kad tai buvo realus žmogus, kuris prieš du tūkstančius metų be jokių ekstrasensinių sugebėjimų savo tikėjimu žmogumi tą tikėjimą perdavė. Jis suvokė Dievą kaip didžiausią vertybę ir pasakė: „Jūs visi esate Dievo vaikai.“ Jėzus prie stalo sakydavo: „Mes neturime vyno, mes vos turime pavalgyti, bet paimkime vandenį – tegu jis būna mūsų vynas. Nesvarbu, ką geriame, svarbiausia, kad mes kartu, kad vienas kitą suprantame, kad esame nevieniši.“ Jis pradėjo iš minios kurti tautą. O tautos valdyti neįmanoma – ji valdo save pati. Tuo jis tapo pavojingas prieš du tūkstančius metų. Jį apšmeižė ir nukryžiavo, bet buvo vėlu – žmonės jau tikėjo. Tai ir buvo paprastas stebuklas. Dabar jaučiama, kad vėl iš tautos bandoma daryti minią. Matyt, atėjo laikas dar vienam stebuklui. Dukra kartą pasakė: „Tėti, tau niekada nebus paprastų kelių, tu visada rasi kliūčių. Jei jų nebus, vis vien jų sugalvosi. Kam taip giliai nardai?“ Bet tiems, kurie giliai nenardo, nekiša galvos, nežiūri, kas ten giliai dugne, o gražiai plaukia paviršiumi, vengia problemų, – gal taip gyventi paprasčiau ir saugiau? Tačiau jei nori ieškoti atsakymų į klausimus, turi įžvelgti esmę. Noriu matyti ne tik ledkalnio viršūnę, o visą ledkalnį. Mes matėme, kaip nuskendo „Titanikas“. Kai nemato, kur plaukia, skęsta net dideli laivai... Viename iš mano mėgstamiausių filmų „Skrydis virš gegutės lizdo“ aktorius Jackas Nickolsonas patenka į griežtai reguliuojamą ligoninės visuomenę, kuri kiekvieną rytą gauna po bukinamą piliulę. Mes taip pat kartais per laikraščius ir televiziją gauname melo ir bukinimo piliulių. O kai atsiranda asmenybė, kuri atveria langus, įleidžia šviesos ir gryno oro, pasako, kad tiesa kitokia, – ją leidžiame nukryžiuoti. Taip buvo prieš du tūkstančius metų, taip, gaila, pasitaiko ir dabar. Klausimas: ką daryti? Dirbti. Nelaukti. Drįsti galvoti ir pasakyti. Drįsti mylėti ir būti savimi. Drįsti pakeisti savo ir kitų gyvenimą į gera. Patikėti juo. Nebūti nuošalyje. Nebūti minia, vėl tapti tauta, kurią paskutinį kartą mačiau dalyvaudamas Sausio 13-osios įvykiuose.
Jūsų gyvenimo credo?
Gyventi aistringai visu šimtu procentu. Gal jūsų šimtas procentų kitam bus tik penki. O kitam – visas tūkstantis. Kad ir kaip būtume nusivylę, imkime iš gyvenimo viską – džiaukimės, mylėkime jį ir būkime laimingi.