Mečislovas Subelis

Prieš kiek daugiau nei dešimtmetį A-ZET publikavo straipsnį apie sostinės odos ir kailių salono „Karališkas tigras" savininką Mečislovą Subelį, daugeliui pažįstamą iš televizinių muzikos projektų ir koncertų. Tuomet verslininkas pasakojo apie išties nelengvą veiklos pradžią, šeimą, pomėgius ir vidines vertybes, kuriomis vadovaujasi visose srityse. Praėjęs dešimtmetis atnešė nemažai naujų vėjų, tačiau, kaip sako pats Mečislovas, po kiekvienu to straipsnio žodžiu jis ir šiandien pasirašytų. Matyt, ištikimybė savo idėjoms ir tikslams lėmė tai, kad verslininkas atrodo ir kalba kaip išties laimingas žmogus. „Žmogaus gyvenimas - tai muzikos instrumentas: nesvarbu, kiek jis turi stygų ir kokius sudedamuosius elementus jos simbolizuoja, svarbu, kad akordas skambėtų darniai", - teigia verslininkas. Apie tas Mečislovo Subelio gyvenimo stygas ir susitikome pasikalbėti.

Kokios mintys kyla pažvelgus į tą praeitą laiko tarpą, nuveiktus darbus, gimusias idėjas ir Jus supančią aplinką? Dešimtmetis žmogaus gyvenime - labai nemažai.

Jei kalbame apie verslą, kitas gyvenimo veiklas - taip, iš tiesų tai didelis laiko tarpas. Tačiau gyvenimo idėjos ir vertybės išliko tos pačios, todėl galiu sakyti, kad džiaugiuosi, jog vis dar esu tas pats žmogus. Visi mes esame truputį egoistai, viską matome per savo prizmę, tad dažnai žvilgsnis į save iš šono man parodo, kaip yra iš tiesų. Apskritai kalbant, egoizmo, o ypač pavydo, šiandien Lietuvoje yra labai daug, ir toje plotmėje išlikti normaliam, aplinkai jautriam žmogui nėra lengva. Anos Kareninos vyras, sakydamas, kad pavydas - tikrai žemas jausmas, buvo labai teisus. Būtent pavydas ir yra niekšybės tėvas. Bet nereikėtų niekšybės, kuri dažnai būna gerai užslėpta, painioti su klaida, kuri gimsta žmogui siekiant gerų tikslų, bet gaunant blogą rezultatą. Juk kūrybos be klaidų nebūna. Todėl manau, kad klaidas mes turime atleisti, o niekšybės - niekada. Visa mūsų planeta - kaip tas Soliaris, prie kurio priskridus materializuojasi mintys, yra gyva, mąstanti. Gyvenime viskas yra taip, kaip mes norime, kokį jį matome, kokio linkime kitiems. Ir niekada niekšybė negims to galvoje, kuris gyvena sociume, myli kitą ir nėra vienišas tarp žmonių. Apmąstydamas praėjusius metus ir šiandien mus supančią aplinką, dažnai prisimenu 1991-ųjų sausio įvykius, kurių sukaktį ką tik minėjome, Baltijos kelią. Buvau ir aš ten su savo vaikais susikibęs rankomis, budėjau prie bokšto, parlamento rūmų. Tuomet jaučiausi esantis tautoje, bet man gaila, kad tautos jausmas šiandien po truputį apleidžia. Pamatai, kaip iš tiesų lengva valdyti minią, žmonėms skiepyti į vienatvę vedantį individualizmą, kaip to šiandien siekia daugelis politinio verslo atstovų. Antoine de Saint-Exupéry rašė: „Aš atiduosiu ne tik gyvenimą, bet ir gyvybę, bet už tautą, ne už minią. Už namą, kuriame yra šeima, ne už plytas."

Šis namas su šeima jame Jums - visa ko pagrindas gyvenime? Dabar, kai užauginote savo vaikus, turbūt natūraliai stebite ir vertinate, kaip kiti, jaunesni kuria savo šeimas?

Dažnai sakau, kad geriausias vaiko auklėjimas yra savęs auklėjimas. Ir ne tik kalbant apie vaikų auklėjimą. Rodyk pavyzdį, jei nori matyti kitus, einančius tam tikra kryptimi. Nors esu išsiskyręs jau daug metu, šeima man - šventa. Ir man gaila matant, kuo šiandien virsta jaunos šeimos. Kas yra ZET karta, kuriai dabar 15-17 metų, kaip ji gimė? Mano nuomone, šeimą žlugdo svarbiausiu laikomas ir visų garbinamas individualizmas. Teisingai pastebėjo popiežius Pranciškus, teigdamas, kad pirmoje vietoje turi būti vyras ir moteris. Šiandienos paaugliai gauna labai daug dėmesio, jie liaupsinami ir garbinami. Bet problema ta, kad vaikams reikia ne tik kad juos mylėtų- jiems reikia, kad tėvai mylėtų vienas kitą, matyti dviejų žmonių santykius, kai būna gera ir kai sunku. Tėvų santykiai šiandien grindžiami ne meile, o materialiais dalykais ir egoizmu, vaikus paverčiant tokiais pačiais. O viskas yra kur kas papraščiau - reikia dažniau savo mylimiems sakyti: „Aš tave myliu." Kadaise, kai mano dukros dar lankė pirmąsias klases, Palangoje ant kranto rinkome gintarus. Palangos „Rugelio" takas - nepaprasta vieta su stebuklingais medžiais. Vaikams pasakojau, kas yra gintaras, kokie kadaise čia buvo pušynai, kaip viskas gyvenime keičiasi ir kas po visko lieka. O lieka meilė žmogui, Jūratės, kuri viską paaukojo dėl paprasto vyro, legenda. Tą dieną dukros prinešė saujas gintarų. Ir gal tik po dvidešimties metų savo vyresnėlei papasakojau, kad joms nematant tuos gintarus aš išbarščiau. Toji mano vadinama gintarų sistema labai siejasi su supratimu apie Dievą, žinojimu, kad esama vertybių, kurias reikia saugoti savyje. Juk Viešpats kiekvieną dieną mums mėto gintarus, tik ar mokame juos pamatyti, surinkti ir įvertinti? Iš tikrųjų juk visus stebuklus mes darome patys

Esate iš tos vyrų kartos, kuri, ko gero, į moters ir vyro santykius, jų vaidmenis gyvenime žiūri kiek kitaip nei dabar daugelis žiūri...

Paklausiu paprastai: kas yra vyras? Šiandien vyrukų yra daug, iki 30-ies daugelis jų dar paaugliai, o vyrų, tikrų „diedų"? Man diedas - asmenybė su pareigos, atsakomybės jausmu. Diedas eis ginti tėvynę, užaugins vaikus, mylės moterį, niekšui trenks. O ką matome šiandien? Vyrai tapo vyrukais, o moterys pradėjo veržtis į jų pusę. Apie vyrų ir moterų santykius labai gerai yra pasakiusi viena Lietuvos politikė: moterys yra trumparegės, vyrai - toliaregiai; moteris neleidžia vyrui „įlipti" į smulkmenas. Ir aš šiai nuomonei visiškai pritariu. Vyras laivą vairuoja, o moteris rodo, kur plaukti. Bet ji turi rodyti kelią, tą vyro kelionę užpildyti meile, savo energija. Todėl manau, kad ir moteriai tenka didelė atsakomybė. Sutikčiau, kad meilė yra dviejų rūšių: dieviškoji, kai žmogus nori duoti, ir nuodinga, kai jis tik leidžiasi mylimas. Statistiškai šeimų, į kurias vaikai norėtų grįžti, yra gal tik 15 proc. - tai yra 15 proc. sveikų, mylinčių porų. Bet ir tiek jau yra šis tas, vadinasi, dar yra ką puoselėti.

O kas Jums yra moters idealas?

Ideali moteris buvo mano senelė. Kai buvau mažas, mane išveždavo pas ją į kaimą ištisiems mėnesiams. Vienkiemis, didelės žemės. Senelė buvo labai graži moteris, jauniausia iš šešių seserų, kilusi iš didelės dvarininkų giminės su trimis herbais, kuri ir dabar kartkartėmis susirenka netoli Gdansko. Senelė perdavė tą garbės jausmą, jautrumą ir meilę, didelę išmintį. Ir dabar galvodamas apie žmonių santykius manau, kad pati žemiausia porų išsivystymo pakopa - kai moteris yra amazonė, norinti viską daryti už vyrą. Šiek tiek aukštesnė - moteris kerėtoja, priverčianti vyrą viską daryti už ją. Trečioji - geišos tipo moteris, suprantanti, kad rezultatui reikia asistavimo. Ant aukščiausios pakopos esanti moteris supranta, kad ji vyrui gyvenime yra partnerė-žmona. Moters jėga slypi jos silpnume. Prieš milijonus metų vyrai, išeidami į medžioklę, palikdavo moterį ugnies saugoti. Jei grįžę ugnies, visa ko gyvybės, neberasdavo, liepdavo moteriai palikti uolą. Ta ugnis ir yra meilė, o moteris - jos puoselėtoja. Visa pasaulio energija slypi moteryje.

Ar galite pasakyti sau, kad šiandien esate laimingas žmogus? Kas Jums yra laimės ir pilnatvės jausmas?

Koks yra tikrasis gyvenimo tikslas? Gyvenimas! Kas yra laimė? Gyvenimas! „Būti ar nebūti" - koks gali būti klausimas? Aš esu. Aritmetika paprasta: gyvenimo harmonija, tai, kas lydi mus kasdieną. Turiu namie gitarą, kiekvieną rytą prieš darbą sugroju kokią melodiją. Stygos vis atsilaisvina, turi jas suderini: vieną priveržti, kitą atleisti. Storiausia styga - praeitis, kita - dabartis, toliau - ateitis, veikla, asmeninis gyvenimas. Ploniausia styga - jausmai. Kiekvienas iš mūsų kas rytą turi tiestis kelią į laimę. Plyšta jausmo styga - turi ją pakeisti. Naujoji styga tempsis, su ja teks daugiau dirbti, dažnai derinti, kol standumas susilygins ir vieną dieną vėl viskas stos į vietas, tik reikia atkaklumo. Kad sugrotum savo melodiją, turi mokėti groti ir žinoti savo muziką. Joje turi viskas derėti: praeitis, dabartis, jausmai. Tai yra kūryba. Viskas tik nuo tavęs ir nuo tavo grojamos melodijos priklauso. Laimės niekas neatneš, kol vaikščiosi gedulingomis akims ir svajosi apie tai, kaip dar būsi laimingas. Su laime turi dirbti. Ir visai nesvarbu, kiek tų stygų: vienas žmogus - arfa, kitas - gitara, trečias - smuikas. Gal vienam užtenka dviejų stygų - valgau ir miegu, pas kitą jų - dvidešimt, ir šis skaičius vis didėja. Svarbu, kad visos stygos derėtų, tada ir laimės jausmas ateis. Rusų teatro patriarchas Konstantinas Stanislavskis sakė: „Reikia meną matyti savyje - duoti, o ne save mene - imti." Laimė, mano akimis, galima tik žmogui būnant sociume. Šiandien taip aukštinamas idividualizmas stumia tik prie vienatvės perspektyvos.

Kaip vertinate tuos praėjusius metus, žvelgdamas į savo verslą ir tai, ką šiandien pasiekėtė?

Juokauju, kad Dievas prieš daug metų su manimi smarkiai pajuokavo, bet davė aiškiai suprasti: uždarius vienas duris, atsidaro kitos. Po keturių parų dainavimo plyšusios stygos ir 15-ai metų prarastas balsas lėmė tai, kad atsiradau ten, kur dabar esu. Praeityje buvo ir inžinieriaus mechaniko darbas, ir tie laukiniai prekybos laikai, ir daugybė pavojingų komercinių kelionių į tokius kraštus kaip Sirija ir t. t. Šiandien sakau, kad esu prastas „biznierius", nes negaunu tos finansinės grąžos, kurią galėčiau. Tačiau darbas, kuris tau teikia malonumą, žmonės, bendravimas - patys svarbiausi dalykai, nevertinami pinigais. Galiu pasidžiaugti, kad savo srityje Lietuvoje užimame lyderiaujančias pozicijas ir dirbame tik su pačiais garsiausiais gamintojais iš Prancūzijos, Italijos, Ispanijos, Suomijos ir t. t. Prieš dešimtmetį sakiau, kad kasmet vykstu į pasaulinę kailių parodą Milane, kurią noriu parsivežti į Lietuvą. Šiandien toje parodoje - kaip namuose, grįžtu iš jos su kruopščiai atrinktais geriausiais kailiniais mūsų lietuviškam skoniui ir orui. Bendraudamas su pasaulinės kailių mados kūrėjais ir gamintojais, visada galvoju apie savo dabartinius ir būsimus klientus - ko jie norės, kaip su vienais ar kitais kailiniais atrodys? Su užsienio partneriais jau irgi užsimezgęs toks šiltas ryšys, kad vieni kitus suprantame iš pusės žodžio. Tokio verslo rezultatas - aukščiausios kokybės prekės, parduodamos už lietuvišką kainą. Per tuos metus sugebėjome įgyti savo partnerių ir klientų pasitikėjimą. Šiandien pirkėjų turime išties daug - pradedant garsiais ir pasiturinčiais, baigiant tais, kurie į kailinius gal investuoja vieną kartą per dešimtmetį, bet atėję įsigyti naujų, džiaugiasi, kad visus tuos metus nešiojo pas mus pirktą drabužį. Jauti, kad tavo verslas reikalingas, kad žmonės vertina tokią verslo kultūrą. Man norisi kurti šią gerovę, puoselėti „Karališko tigro" kokybės ir mados ženklą, suteikti galimybę visiems žmonėms įpirkti aukštos kokybės kailinius. Nenoriu imti pavyzdžio iš kitų ir į verslą žiūrėti kaip ir greito maisto parduotuvę.

Papasakokite, kaip atsidūrėte kitoje, rodos, visiškai skirtingoje, bet Jūsų gyvenime daug reiškiančioje veiklos srityje, susijusioje su muzika?

Noriu nenoriu, scena natūraliai tampa antruoju mano darbu, bet dainuoju aš tik tai, ką pats esu išgyvenęs - lyriką. Scenoje jos daug kas prisibijo, nenori visiems atverti širdies. Dėkoju Arūnui Valinskui, kuris paragino prieš septynerius metus dalyvauti pirmuosiuose „Žvaigdžių duetuose". Ši patirtis lėmė ir pažintį su trimis nuostabiais muzikais, su kuriais toliau plėtojasi bendradarbiavimas - kompozitoriais Algimantu Raudonikiu, Mikalojumi Noviku ir valstybinio orkestro „Trimitas" vyriausiuoju dirigentu Ugniumi Vaiginiu. „Trimitas" - nuostabus ansamblis, su kuriuo mūsų draugystė, tikiuosi, nenutruks. A. Raudonikis prieš tuos septynerius metus pasikvietė mane į turą po Lietuvą, kad atlikčiau vieną jo nuostabių dainų „Klounas". Koncertai su orkestru, didelių scenų šviesos - tai buvo nepaprasta patirtis. Vėliau į savo turą, dainuoti jau daugiau dainų, mane pakvietė kitas nuostabus muzikas - Mikalojus Novikas, kurį supažindinau su poete Dalia Teišerskyte. Taip iš šio mūsų bendravimo gimė daina „Tai tik meilė". Tai buvo mūsų kūrybinio darbo pradžia, jo rezultatas - dienos šviesą greitai išvysiantis mano pirmasis solinis albumas „Naujos Mikalojaus Noviko dainos ir šlageriai", dauguma jų jau seniai skamba Lietuvos radijuje ir radijo stotyje „Lietus". Visos pažintys, mane atvedusios į muziką, yra labai brangios. Man teko garbė A. Raudonikiu ir M. Novikui atstovauti ir pernai vykusiame edukaciniame LRT projekte „Dainų daina": atlikau A. Raudonikio „Klouną", balandę „Mylimos akys", M. Noviko „Ne mums", „Meilės kerai", „Tau". Šiame projekte buvo labai įdomu būti scenoje su geriausiais Lietuvos atlikėjais. Aš džiaugiuosi žiūrovų ir prodiuserių įvertinimu.

Kokią matote savo ateitį, ko iš jos tikitės? Klausantis Jūsų susidaro įspūdis, kad dar ne vieną „projektą", kuriam iki šiol galbūt pritrūko laiko ar energijos, norite įgyvendinti?

Mūsų ateitis - tai mūsų vaikai. Man didelė dvasinė grąža - dukros Agnė ir Gražina, jų užsidegimas, atkaklumas, savarankiškumas, pasiekimai, mokėjimas paprastuose dalykuose matyti vertybes. Abi - viršūnių užkariautojos, tik pasirinkusios visiškai skirtingas sritis. Viena sėkmingai dirba menų, kita - ekonomikos pasaulinėse sistemose. Abiem didžiuojuosi, vertinu ir myliu. Kalbant apie save, galiu pasidžiaugti, kad turiu ir toliau kuriu gražius namus su dideliu sodu, kuriuose nuolat lankosi daug puikių žmonių. Čia dažnai vyksta pokalbiai dviese, bet man labai norisi juos visus suburti, rengti bendraminčių susitikimus. Taip pradėjo vystytis mintis apie Baltų varnų arba, kaip sakau, ateities žmonių, gimusių truputį per anksti, klubą. Noriu, kad mano namai būtų saugi, atvira erdvė, kurioje man brangūs žmonės nebijotų jaustis patys savimi. Tie žmonės man yra labai ypatingi, dažnai net patys nežino, kokie jie yra nepaprasti. Nors pas mane užuovėją randa žmonės, atėję iš skirtingos aplinkos, bet būtent tuo jie mane visapusiškai praturtina. Laikas, kurį praleidžiame žemėje, skaičiuojant kosmoso mastais, neegzistuoja, mūsų beveik nėra. Todėl norisi šį istorinį tarpą aprašyti, perteikti šio laiko psichologiją, aktualijas, romantiką. Tad ateities tikslai - knyga, ir galbūt ne viena, kurioje prie vieno stalo susėsime visi: ir aš, ir Jėzus, ir mano gerbiami rašytojai. Noriu, kad mano būsima knyga kviestų skaitytoją nuoširdžiam dialogui, kad jis jaustųsi jos dalimi. Ateities planuose yra ir tikslas užkurti namų židinį, kuris dar nebuvo kūrentas. Ir aš tai būtinai padarysiu, kai tos meilės ugnies ateis saugoti mano moteris. Žvelgti į ateitį šiandien nebaisu, nes tikiu mane supančiais ir į mano gyvenimą dar ateisiančiais žmonėmis.