03 Gru ,,Karališkas tigras“ pasiruošęs šuoliui prieš moralinę degradaciją
Lietuvos švyturys 2005 Gruodis
Ne kiekvienas lietuvis, net ir šaliai įstojus į Europos Sąjungą, gali paviešėti ir pasigrožėti Paryžiaus, Milano, Barselonos ar Romos madų salonais. Ten nusipirktų ar tik pamatytų prabangių, aukštosios mados dizaino karalių pasiūtų, tiesiog meno kūriniais tapusių kailinių. Tačiau dabar toli keliauti net nereikia. Už jus tose kelionėse, elitiniuose salonuose, pasaulinėse odos ir kailių parodose daug kartų lankėsi Mečislovas SUBELIS, „Karališko tigro“ savininkas. Todėl dabar apsilankę pasaže „Pas Juozapą“ įsikūrusiame Mečislovo Subelio kailių salone galite išsirinkti pačių prabangiausių, madingiausių kailinių, odinių paltų iš Prancūzijos, Italijos, Suomijos, Ispanijos ar net Kanados bei Argentinos. Brandaus amžiaus, bet jaunatviškai sportiškas, elegantiškas „Karališko tigro“ savininkas perpratęs visas odos ir kailių mados paslaptis ir subtilybes, labai karštai ir entuziastingai svarsto šalies politikos, ekonomikos, verslo ir su tuo susijusius moralės, meilės reikalus. Čia ir pateikiame keletą svarbių Mečislovo Subelio nerimo minčių, svarstymų ir polemikos, kuri skamba kaip rimtas signalas šalies valdžios elitui susirūpinti tautos likimu.
– Neseniai mačiau retą derinį – labai gražią ir labai protingą moterį, tai gyvenime ne itin dažnas derinys, – pradeda pasakojimą Mečislovas Subelis. – Mes kalbėjomės apie dabartinę Lietuvos situaciją. Ir ji papasakojo istoriją: labai seniai Vilnius buvo apimtas maro. Ir tik vienoje vietoje, šalia rotušės, tryško švarus šaltinis. Moralinė degradacija – tai šių laikų maras.
– Na, gerai,– sutiko moteris, – kad tu matai, kas mūsų gyvenime užkrėsta, kad sutrypta moralė, bet ką tu pats padarei, kad to nebūtų?
– Ir nuo to pokalbio manęs vis neapleidžia mintys – o ką tu padarei, kad gyvenimas būtų kitoks? Svarstau, analizuoju mūsų politikų žingsnius ir labai dažnai matau, kad jie nenuoširdžiai suka valstybės vairą. Niekad nesutiksiu su vieno iš pirmųjų mūsų šalies asmenų nuomone, kad pasaulį valdo pinigai, kad už pinigus galima nusipirkti viską. Taip, yra žmonių, kurie už pinigus galėtų parduoti ir tėvynę, ir motiną, ir dar viešai tvirtintų, kad tai vienintelis teisingas sprendimas. Kai į viską pradedi žiūrėti per pinigų „prizmę“, nelabasis per pinigus pradeda valdyti pasaulį. Bet pasaulyje yra dalykų, kurie už pinigus neparduodami. Pamėginkite už pinigus nupirkti dorovę, moralę…
Bet išbandymų pinigais ir kai kurie buvę sąjūdiečiai neišlaikė. Suprantu, šventieji tik danguje. Bet reikia skirti klaidas ir niekšybes. Klaidas galima atleisti, bet aplinkui matom niekšybes prieš savo tautą. Ir į Seimą priplūdo daug milijonierių. Pasaulyje, kaip įsitikinau, sąžiningas, doras, turtingas žmogus į jokius parlamentus nesiveržia. Mūsiškiai, matyt, kažkam skolingi, atidirbinėja skolas, gal net ne tiesiogine prasme, o kurdami palankius įstatymus tiems, kuriems skolingi.
Matydamas dabartinę situaciją, neturiu noro stoti nei į vieną partiją. Pas mus nėra partijos, kurioje susiburtų paprasčiausiai padorūs žmonės, nėra padorumo partijos. Tiesa, padorių gal rastume kiekvienoj partijoje, bet jie išsisklaidę, ištirpę korumpuotų nusikaltėlių, veidmainių, parsidavėlių masėj. Ir atsakomybės nėra – į valdžią mes, tarkim, Petrą rinkome tikėdamiesi, kad jis rūpinsis mumis, gins mūsų interesus, bet vos gavęs tautos mandatą, jis pamiršta savo tautą. Jokios atsakomybės ir jokios atskaitomybės nėra. Štai dėl ko skauda širdį.Taigi kas atsakingas, kad mūsų tautos vaikai klubuose vos ne prievarta kvaišinami narkotikais, panelės išvežamos gulėti po arabais.
Mes vis šnekam apie išdalintus Europos Sąjungos milijonus, o jei paklaustum eilinį pilietį, jis sakytų nei lito negavęs. Yra tokių, kurie gavo. Bet ar visada tie, kuriems verta duoti? Protingas verslininkas visada sakys, kad pirmas uždirbtas milijonas turi būti investuotas į ateitį, į vaikus. O kiek gauna mūsų mokytojai? Mokytojas, pats pirmas, svarbiausias žmogus po tėvų, žeminamas, niekinamas.
Man atrodo, kad ir tie, kurie valdo milijonus, ir tie, kurie valdo valstybę, nemato ateities. Aš visada sakiau ir sakysiu, kad tikro vyro žvilgsnis turi būti nukreiptas į ateitį, į strategiją. Dairytis aplink save – moteriškas žvilgsnis. Žinoma, toks žvilgsnis irgi reikalingas, kad vyras neįlystų į kokį mėšlą, esantį po kojom. Bet kai politikos vyrai kapstosi mėšluose, jie atrodo kaip vištos. Betgi Seimas – ne vištidė. Tik kodėl tokiems, neva vyrams, tiesiai šito nepasako. Gal todėl, kad niekas nebedrįsta sakyti tiesos?
Aš nuolat grįžtu prie Antuano de Sent Egziuperi. Jis buvo nuostabi asmenybė, puikus karo lakūnas ir talentingas rašytojas, kuo labiausiai vertino žmogaus ryšį su žmogumi. Dažnai į rankas paimu jo „Mažąjį princą“. Ir tai sukelia man daug minčių, kad iš vaikų reikia mokytis nuoširdumo, tiesumo, nesvarstant, kas bus, jei pasakysi tiesą.
Lietuvių bendras bruožas – pavydas, noras sunaikinti net brolį, o anekdotai apie džiaugsmą, kad kaimyno namas dega, beveik chrestomatiniai. Taigi stiprybės, vieningumo ir užuojautos reikia mokytis iš žydų.
Protingas žmogus mokosi visą gyvenimą. Tik kvailiai ne patys mokosi, o kitus moko. Tokių „mokytojų“ pilnas Seimas.
Ne kartą dalyvavau Astos Stašaitytės laidose. Ji manęs klausė, kaip aš taip sėkmingai išauklėjau savo dukras. Sakiau, aš jų neauklėjau. Patys vaikai ima iš tėvų pavyzdį. Kad taip būtų, tėvai vaikams turi būti autoritetas. Kad būtum autoritetu, reikia auklėti save, o ne vaiką.
Didžiuojuosi savo dukromis. Agnė, gimnaziją baigusi aukso medaliu, studijuoja Kopenhagoje. Gražina – į Bremeno universitetą įstojo. Iškart du diplomus gaus – socialinių mokslų bei literatūros ir meno. Jos savarankiškos, darbščios ir talentingos. Jos žino, kad pažangumo ar aukso medalių už pinigus nenupirksi. O aš džiaugiuosi, kad savo gyvenimo patirties, padorumo sėmęsis kasdien, tą įskiepijau savo dukroms. Tačiau žinau, kad jos bus laimingos, kurs savo ir kitų ateitį tik tada, kai joms savo talentą ir darbą neteks aukoti kovai su niekšybėmis, o kurti gėrį. štai todėl turiu tiek nerimo minčių ir galvoju, kad atėjo laikas suburti, suvienyti dorus žmones į naująjį sąjūdį. Gal jis ir ne sąjūdžiu vadintųsi, bet tautoj jau subrendo poreikis dorovingai politikai ir doram gyvenimo būdui.
Atėjo laikas atgaivinti šaltinį. O ką tu padarei?..