Karališkas tigras | TĖVO PATIKĖTINĖS
16890
post-template-default,single,single-post,postid-16890,single-format-standard,qode-quick-links-1.0,ajax_fade,page_not_loaded,,paspartu_enabled,paspartu_on_bottom_fixed,qode-theme-ver-11.2,qode-theme-bridge,wpb-js-composer js-comp-ver-5.2.1,vc_non_responsive
 

TĖVO PATIKĖTINĖS

Ieva 2002 spalis
Ištrauka iš Jolantos Miškinytės straipsnio ,,Šeimos reikalas“

Odos drabužių ir kailių parduotuvės ,,Karališkas tigras“ savininkas Mečislovas Subelis, tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentė Agnė Subelytė ir licėjaus tarptautinio bakalauriato klasės moksleivė Gražina Subelytė.
Prieš papuošdami „Karališko tigro“ klientus prabangūs italų, prancūzų, suomių drabužiai iš pradžių apgobia Agnės ar Gražinos pečius. Jos kartu su tėčiu bent dusyk per metus išsirengia į verslo keliones. Lanko parodas, renkasi gaminius, diskutuoja, ko vertėtų atgabenti į Lietuvą. Puikiai kalbėdamos angliškai vertėjauja tėvo derybose su Vakarų partneriais. Intensyvi darbo diena trunka nuo aštuntos ryto iki aštuntos vakaro. Kiekviena bendraamžė pavydėtų turtingų panelių gyvenimo, kai ant lėkštelės gauni netgi klestintį verslą.

Tačiau Agnė ir Gražina ilgai išsisukinėjo nuo parduotuvės reikalų – esančios per jaunos, nepatyrusios, Dabar abi jau perprato lietuvių skonį ir mentalitetą. Profesionaliai diskutuoja apie suomiškų drabužių praktiškumą, prancūziškų eleganciją, lekalų kokybę. Bet paklausta, ar jai patinka dirbti šeimos firmoje, Agnė spiriasi: „Mudvi nedirbam – tik padedam tėčiui“.

Visi trys mėgsta kelionių romantiką, nuotykius. Merginos kvatodamos pasakoja, kaip lėktuve jų tėtis, solidžiai atrodantis verslininkas, obuolių sultimis apsipylė „Versace“ kostiumą nepalankiausioje vietoje. Teko net į kitą kėdę persėsti. Kartą Agnė vaikštinėjo po Barseloną su sabalo kailiu puoštu džinsiniu „Olivieri“ paltuku. Juo susižavėjusi jauna ispanė puolė kamantinėti, kur pirkusi tokią grožybę. „Juk neaiškinsiu, kad tėvo parduotuvėje“, – juokiasi Agnė. Jei tėvas užsienyje neragintų apsipirkti, joms į galvą nešautų reikalauti. „Tėtis mus labai myli, nieko negaili, – sako Gražina. – Negerai tuo naudotis, kartais net sąžinė graužia.“ Rinkdamosi apdarus visada teiraujasi jo nuomonės. Jei paklauso – pataiko į dešimtuką.

Tą patį mėnesį ir dieną gimusios pametinukės kartu pradėjo lankyti mokyklą ir iki aštuntos klasės sėdėjo viename suole, buvo vienodai rengiamos. Paskui pakėlė maištą – esam visiškai nepanašios! Išėjo į skirtingas mokyklas, kiekviena susirado savų draugų ir pomėgių. Dėl skirtingo skonio verslo kelionėse seserys neretai susiginčija. Ponas Mečislovas sako vertinąs abiejų nuomonę.

Gražina – ramesnė, dievina užsienio kalbas, diskusijas ir bendravimą. Iš kiekvienos išvykos į užsienį parsiveža bent kelias knygas. Net lėktuve įninka į vadovėlius, kad per kelionių savaitę neatsiliktų nuo bendraklasių. Jai atrodo, jog sesuo labiau linkusi į verslą, nes yra praktiškesnė ir valdingesnė. Agnė – aktyvaus poilsio, šokių mėgėja. Bet išsidūkusi išsyk kimba į mokslus. į galimybę kada nors perimti tėvo firmą kol kas žiūri santūriai: „Darbas turi patikti, kitaip nieko reikšmingesnio nepasieksi. Aš dar per jauna tokiems sprendimams priimti“.

Ponas Mečislovas į verslo išvykas dukras pasiima ne dėl to, jog pats neįstengtų sutvarkyti reikalų ar be vertėjų susišnekėti su partneriais. Širdyje tikisi ateityje jas įtraukti į šeimos verslą. Verslininkas neabejoja, kad būdamos gabios, atkaklios ir darbščios merginos daug pasieks. Netgi jei „Karališkas tigras“ ir netaptų jų darbo vieta.