Tigras Princo planetoje

Lietuvos švyturys 2008 lapkritis, gruodis
Gediminas Radvilas

Geltonoji horoskopo žiurkė greitai sugrauš paskutinius 2008-ųjų kalendoriaus lapelius. Artėjančios metų pervartos proga kalbiname žmogų, kurį šiemet matė ir girdėjo visa Lietuva, o tūkstančiai gerbėjų už ji – šiemet 50-ąjį gimtadienį atšventusį žinomą verslininką, Vilniuje, prekybos pasaže „Pas Juozapą“ įsikūrusio odos ir kailių drabužių salono „Karališkas tigras“ savininką, populiariaus televizijos šou „Žvaigždžių duetai“ dalivį, Tautos prisikelimo partijos kandidatą į Seimą Mečislovą Subelį – savo balsą atidavė. Tų balsų didžiosios scenos ir politikos naujokui iki pergalių šiek tiek pritrūko, tačiau liko neįkainojama patirtis, populiarumas, galimybė dar kartą išbandyti sėkmę.

Su M. Subeliu kalbamės didžiojoje „Karališko tigro“ prekybos salėje.Diktofono juostelė gaudo ne tik salono šeimininko žodžius, bet ir dalykinius telefono skambučius, pardavėjų ir kailinių pirkėjų pokalbių nuotrupas, fone skambančias pašnekovo įrašytas dainas. Žiba skoningai papuošta Kalėdų eglutė, kitos puošmenos, tačiau akis atkreipia tai, ko kitose prekybos vietose neteko matyti – ant stalelio, prie kurio prisėdome kalbėti, paslaptingai spindi žvakė, o ant prekių lentynų šalia kailių kepurių, šalikėlių, rankinių išdėlioti atvirukai. Žvakė ir atvirukai tik iš pirmo žvilgsnio atitinka artėjančių metų pabaigos švenčių dvasią, o iš tiesų yra visai kitokie atributai. Paaiškinti jų atsiradimo salone istoriją ir prasmę pirmiausia ir prašau pašnekovą.

– Žvakė salone rusena jau 10 metų, nuo pat salono atidarymo pradžios, – sako „Karališko tigro“ šeimininkas Mečislovas Subelis.

– Jos liepsnelė šventa. Kiekvieną dieną žvakę uždegame nuo žvakelių, kurias bičiuliai atvežė iš Jeruzalės. Ten jos buvo pridegtos nuo Šventos ugnies, kurias uždegė pats Jėzus. Žvakės liepsna padeda susikaupti, tirpdo žmonių bendravimo ledus. O atvirukai – nuo dukrų iš užsienio, atsiųsti įvairiomis progomis.

Dukra Agnė yra Tilburgo universiteto matematinės ekonomikos ir ekonometrijos magistrė, dirba Vokietijoje. Gražina – Londono „Christie“ aukciono namų magistrė, specialistė – meno vadyba, atlieka podiplominę praktiką Italijoje. Kodėl dukrų atvirukai, kuriuose tik man skirti šilti žodžiai, linkėjimai, įspūdžiai, patirti lankantis viename ar kitame pasaulio kampelyje laikomi ne namuose, o salone? Todėl, kad visada stengiuosi būti atviros širdies, niekada nebijau kito žmogaus įsileisti į savo vidinį pasaulį, dalytis savo mintimis ir išgyvenimais. dabar daug žmonių Lietuvoje gyvena nusivylimo, perdėta krizės baimės nuotaika, o aš manau, kad reikia daugiau pasitikėti savimi.

– Kaip vertinate savo rezultatus neseniai pasibaigusiuose rinkimuose į Seimą? juk valdžia jau buvo pasiekkiama. Turbūt dabar, kai nereikia krimsti politiko duonos, turite kitų sumanymų, apie kuriuos greitai sužinos visuomenė?

– Galima sakyti, kad rinkimai man dar nesibaigė, tik prasidėjo kelias į didžiąją politiką. Džiaugiuosi, kad Tautos prisikelimo lyderį Arūną Valinską išrinko Seimo pirmininku, nuoširdžiai linkiu jam ir visiems mūsų komandos nariams parlamentinio darbo sėkmės, naujų karjeros aukštumų.

O kitų sumanymų ir darbų tokrai turiu. Svarbiausia – 2009 metais, kai Vilnius bus Europos kultūros sostine, papuošti „Mažojo Princo“ skulptūra kokį jaukų, gal kiek primenantį Paryžių (kaštonai, marga praeivių minia…) miesto kampelį. Skulptorius Romas Vilčiauskas tikriausiai jau pavasarį aplies bronzinę berniuko, sėdinčio ant Žemės rutulio, skulpūrą. Man Antoine de Saint-Exupery knygos herojus vaikišku naivumu ir giliomis įžvalgomis padėjo įveikti ne vieną gyvenimo išbandymą, geriau suprasti, kas yra meilė, tiesa, tikėjimas žmogumi ir Aukščiausiuoju. Verslo iir meno pasaulyje, kuriame sukuosi jau ne vienerius metus, ne viską galima pasiekti darbu, kantrybe, pinigais – reikia, kaip sako Mažasis Princas, matyti pasaulį ir žmones širdimi. Todėl būdamas nepataisomas idealistas, tikiu, kad vilniečiai, žvelgdami į berniuką ant didelio akmens, kuris galbūt prilygsta planetai, iš kurios jis buvo atvykęs į Žemę, taps geresni, pakantesni vieni kitiems. Aš ir į politiką pasukau norėdamas suteikti žmonėms viltį, kad ateis laikas, kai valdžioje neliks korumpuotų, subiurokratėjusių žmonių, nebaudžiamų piniguočių, kai valstybės tarnautojai (ne valdininkai, nes jie tik valdyti nori) tarnaus juos išrinktiems žmonėms.

Ateinančiais metais tikiuosi išleisti savo pirmąją kompaktinę plokštelę. Joje daugiausia bus mano vieno įdainuotų kūrinių, taip pat skambės duetu su Donalda Meiželyte, Inga Valinskiene ir Asta Pilypaite atliekamos dainos.

 

– Galbūt peržengus pusės amžiaus gyvenimo laiptelį įvyko permainų Jūsų asmeniniame gyvenime?

– Ir taip ir ne. Vis dar nesutikau tos vienintelės… Kita vertus, jubiliejiniai metai man nepašykštėjo geros gyvenimo pamokos. Aišku, skauda, kai buvęs šalia žmogus prispjaudo į širdį, bet tikriausiai to reikia, kad pagaliau imtum skirti pelus nuo grūdų…

 

-Ar puoselėjate planų, kuriuos įgyvendinsite gal dar ne ateinančiais metais, o kada nors?..

– Esu atlapaširdis, niekada neslepiu nei savo pažiūrų, nei sumanymų. Taigi daugeliui esu prasitaręs, kad rašau knygą. Kaip vienas Paulo Coelho knygos „Zahiras“ personažas, visiems kalbėjęs, kad rašo knygą. Jis žadėjo ir kai jau mažai kas tikėjosi vieną dieną sėdo ir parašė!

Knygoje aš žadu netiesiogiai padiskutuoti su mūsų filosofais, žarstančiais įvairių autoritetų sentencijas, bet negebančiais suprantama žmonių kalba aiškinti sudėtingų ir prieštaringų mūsų visuomenės, vienušuoliu perkopusios iš socializmo į kapitalizmą, reiškinių, tarkime nesveiko pinigų kulto ar masinės kultūros garbinimo. Polemizuoti, manau, vertėtų ir su dvasininkais, pernelyg sureikšminančiais mistinius dalykus, o nepasakančius, kad žmogus stiprybės ir tikėjimo gali rasti ir savyje. Kaupiu mintis apie globalizacijos poveikį mūsų gyvenimui. Universalios feng šu idėjos, makdonaldų ir kinų maistas neturi užgožti per tūkstantmetę mūsų istorijos susiformavusios savitos tautos mąstysenos, orumo jausmo, neįkainojamo, pagonybės laikus siekiančio mūsų kultūros paveldo… Visa tai – bandymas per praeities ir dabarties reiškinių sampynas suvokti ir paaiškinti mūsų laikų žmogaus moralines ir dvasines vertybes.

Pagaliau susimąstykime – ar gali kur pasaulyje mums būti gražesnis ir mielesnis vaizdas nei saulėlydžio nutviekstos pušys prie Baltyjos…

Taigi mes gyvename labai gražioj vietoj, gražiais, įdomiais ir unikaliais laikais.